1453 m. spalis

Karalius miega šypsodamasis per sapną. Sėdžiu savo kambaryje viena ir žiūriu į grindis, kaip jis esą daro, laukdama, kol apsireikš Viešpats, kaip apsireiškia karaliui. Stengiuosi negirdėti arklidžių triukšmo už lango ir garsios dainos skalbykloje, kur moterys velėja žlugtą kultuvėm. Siela palinkstu į Dievą, leidžiu pajusti ramybę, kuri turėtų būti apėmusi ir karalių, kad jis nemato susirūpinusių patarėjų veidų, netgi lieka aklas žmonai, guldančiai ant jo kelių naujagimį sūnų ir sakančiai, kad tai mažasis princas Edvardas, Anglijos sosto įpėdinis. Netgi tada, kai įsiutusi išrėkia jam į veidą, kad atsipeikėtų, kol dar nesužlugo Lankasterių giminė.

Stengiuosi pasinerti į Dievą kaip karaliaus pasinėręs, bet kas nors vis ateina belstis į duris ir šaukti, kad kažką nudirbčiau, nublokšdamas mane atgal į nuodėmingąjį pasaulį. Didžiausia Anglijos paslaptis yra ta, kad karalius neatsipeikėja, o kol jis sėdi klausydamasis angelų balsų, Anglijos regentu pasiskelbęs Ričardas, Jorko hercogas, perima į savo rankas vyriausybės vadeles, ima valdyti kaip karalius, todėl karalienei Margaretai nelieka nieko kita, tik sušaukti draugus ir įspėti, jog gali prireikti jų pagalbos ginant ją ir jos kūdikį. To įspėjimo užtenka, kad kiltų įtampa. Nuo vieno iki kito

Anglijos pakraščio vyrai ima ruošti pajėgas spėliodami, su kuo jiems parankiau: nekenčiama prancūze karaliene su naujagimiu princu rankose, ar nežinia kur taikančiu gražiu ir šauniu anglu, Ričardu iš Jorko.